Birutės Gurevičienės-Valenskaitės atminimui

Birutės Gurevičienės-Valenskaitės atminimui 1932 m.

1932 m. spalio 15 d. Burbiškių kaime, tarp Punsko ir Seinų (dabartinėje Lenkijos teritorijoje), Onos ir Juozo Valenskų šeimoje gimė dukra Birutė. Šeima buvo dideli Lietuvos patriotai ir uolūs katalikai. Neatsitiktinai savo vaikams suteikė vardus, simbolizuojančius meilę Tėvynei – dukrą pavadino Birute, o vėliau gimusį sūnų – Vytautu.

Antrojo pasaulinio karo sukrėtimai skaudžiai palietė šeimą. Dėl istorinių aplinkybių teko palikti gimtąją sodybą ir persikelti į Masikvietiškio kaimą Vilkaviškio rajone. Čia prabėgo Birutės vaikystė ir jaunystė. Pradinę mokyklą ji lankė Masikvietiškyje, vėliau mokėsi Vilkaviškio vidurinėje mokykloje.

Būdama vyriausias vaikas šeimoje, Birutė nuo mažens buvo pratusi prie sunkaus darbo. Šienapjūtė, daržai, gyvulių priežiūra – visa tai ugdė atsakomybę, darbštumą ir stiprų charakterį. Tačiau darbai neužgožė jos jaunatviško džiaugsmo. Tėvų sodyboje dažnai vykdavo kaimo šokiai, kuriuose gražuolė Birutė tapdavo viena geriausių šokėjų, muzikantų numylėtine ir daugelio žvilgsnių traukos centru.

Baigusi mokyklą, Birutė įstojo į Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. Studijų metais išryškėjo jos principingumas ir tvirtas būdas. Po nesutarimų su vienu iš dėstytojų ji ryžtingai nusprendė tęsti studijas tuometiniame Piatigorsko farmacijos institute, kurį sėkmingai baigė ir įgijo farmacininkės diplomą.

Dar studijuodama Kaune ji sutiko savo gyvenimo meilę – Leonardą. Jaunų žmonių draugystė išaugo į gražią ir tvirtą šeimą. Kartu jie užaugino du sūnus – Kęstutį ir Raimundą.

Pirmoji Birutės darbovietė buvo Ežerėlio vaistinė. Vėliau, Leonardui baigus Kauno politechnikos institutą ir gavus paskyrimą dirbti Panevėžio cukraus fabrike, šeima persikėlė į Panevėžį. Čia gimė jų vaikai.

Leonardui pradėjus dirbti Marijampolės cukraus fabriko vyriausiuoju mechaniku, visa šeima persikėlė į Marijampolę (tuometinį Kapsuką). Netrukus Birutė tapo vienos iš miesto vaistinių vedėja. Ji buvo gerbiama specialistė, atsakinga vadovė ir nuoširdus žmogus, pelnęs kolegų bei miestiečių pagarbą.

Gyvenimas bėgo greitai, tačiau prasmingai ir gražiai. Jame netrūko draugų, šeimos švenčių, giminių susitikimų, kelionių, džiaugsmų ir rūpesčių. Užaugo vaikai, vėliau širdį pradžiugino anūkai.

Metai skaičiavo savo eigą, tačiau Birutės širdyje ruduo taip ir neapsigyveno. Net sulaukusi garbaus amžiaus ji išliko energinga, veikli, jaunatviška ir kupina gyvenimo džiaugsmo. Jos fiziniu aktyvumu ir gyvenimo meile galėjo stebėtis ne vienas jaunesnis žmogus.

Didžiausias gyvenimo smūgis buvo mylimo vyro Leonardo netektis. Kartu jie pragyveno net 70 metų, dalindamiesi džiaugsmais, rūpesčiais ir begaline tarpusavio meile. Po vyro išėjimo Birutės širdyje liko didžiulė tuštuma.

2026 m. birželio 6 d., praėjus vos pusei metų po Leonardo netekties, Birutė iškeliavo į Amžinybę. Tikime, kad ten ją pasitiko jos mylimas vyras, ir kad po ilgo išsiskyrimo jie vėl susitiko Rojaus sode.

Birutė išliks mūsų atmintyje kaip mylinti mama, močiutė, darbšti ir stipri moteris, kurios gyvenimas buvo kupinas meilės žmonėms, šeimai ir Lietuvai.

Ilsėkis ramybėje, Mamyt. Tavo meilė ir šviesa liks su mumis amžinai